„Valstiečių laikraštis“: Paskutinės rudens godos

Ruduo jau prarado savo spalvas. Šalnos ir vėjai nuskabė miške lapus, nužnaibė darželiuose žiedus, nulenkė žolynus. Ruduo ant nieko nepyko, šie jo darbai – ne griovimas, o gamtos palydėjimas pailsėti. Ji to nusipelnė.

Lapkritis nekrečia lapų

Į lapkritį žengiame per nupuoštus miškus, per nurengtus sodus ir laukus. Lapkričiui beveik netenka plėšti ir krėsti medžių lapų, skainioti žiedų – visa tai gerokai anksčiau padarė spalis. Tiesa, kai kurie darbai liko lapkričiui.

Lapkritis gamtą paruošia žiemai. Netikėkite, kad jam viskas išeina savaime, lyg netyčia, ir jis vien plaikstosi su šaltais vėjais, spoksodamas, kaip šie dirba didelius darbus. Ne, lapkritis veikia pats. Paleidžia šalnas ir per vieną naktį žemėn paberia žalius alksnių lapus, leidžia ilgiau išlikti gluosnių ir tuopų lapams, kad būtų gražiau Visų šventųjų ir Vėlinių dienomis, o paskui juos staiga nudrasko ir sviedžia į šąlančias purvo balas.

Kai viskas nurimsta ir pro debesis išnyra saulelė, mes net susigėstame: apie lapkritį prikalbėjome piktų žodžių, o jis štai atsigręžė į mus tokiu švelniu veidu. Gal jis tikrai yra toks – paprastas rudens pabaigos mėnuo?

Paskutiniai keliautojai

Ar pamenate? Dar vasaros pradžioje paukščiai pradėjo klajoti. Pirmosios skrido pempės, paskui – varnėnų pulkai. Tada jie skrido į niekur, tiesiog sukosi netvarkingais ratais, ir tiek. Rugpjūtį, rugsėjį, spalį paukščių migracija buvo jau tikslinga – mus paliko beveik visi, turintys išskristi. Lapkritis išsaugojo paskutinius paukščius – tik žiema išgins pempes, dirvinius sėjikus. Žuvinte, pamaryje jie būna ypač atkaklūs, laikosi tol, kol yra nors šiek tiek atviros žemės ir maisto. Todėl nenustebkite juos regėdami, tai – ne anomalija, o dėsningas ryšys su gimtine. Dažnai iki pat žiemos mūsų krašte gyvena ne tik pempės, varnėnai, bet ir žąsys, pilkieji garniai, pulkai laukių. Daugelis vandens paukščių ilgai lieka ištikimi savo ežerams, tvenkiniams, pelkėms. Atrodo, jei šie telkiniai peržiem neužšaltų, paukščiai niekur nesitrauktų. Dabar miškų ežeruose nardo antys klykuolės, didieji dančiasnapiai, ežeruose ant bangelių sūpuojasi didžiosios antys ir, žinoma, gulbės. Šie paukščiai netoli keliauja, užšalus ežerėliams, jie persikelia į gretimus didesnius ežerus, o jeigu ir čia keletą dienų neištirpsta ledas, suskrenda į upes.

Kodėl jie neskuba? Daugeliui žiemojančiųjų Europoje mūsų vėlyvasis ruduo panašus į aplinką žiemavietėse. Ir ten naktimis gruzda šarma ar šaltukas, ir ten būna ledas, sukasi snaigės. Todėl, kol tėvynėje neužgriuvo tikroji žiema, nėra ko skubėti. Tiesa, reikėtų žinoti, kad dauguma vėlyvą rudenį mūsų krašte užsilikusių paukščių keliautojų yra ne mūsiškiai, o šiaurinių kraštų gyventojai. Čia jiems daug saugiau nei tikroje tėvynėje. Jeigu užgrius šalčiai, jie skris toliau.

Paukščiai ne tik iškeliauja – kai kurie į Lietuvą atskrenda žiemoti. Laukiame vis gausesnių svirbelių pulkų, čimčiakų, sniegstarčių, tūbuotųjų suopių, baltųjų pelėdų ir vandeninių strazdų. Tiesa, kai kurie jų pasirodys tik žiemą, bet mes juos stebėsime ir apie tai pranešime visiems.

Lapkričio žiedai ir drugiai

Lapkritį sunku tikėtis surasti daug žydinčių augalų: tiesiog dabar žiedams neliko svarbiausios funkcijos – užmegzti sėklas ir vaisius. Daugelis šiuo metu žydinčių augalų yra maži, prisiglaudę prie žemės, kiti – ne mūsų krašto gyventojai, kuriems labai svarbu žydėti.

Pažįstantieji augalus ar tiesiog norintieji surasti juos žydinčius, turėtų ieškoti dar nenušalusių vietinių rūšių: paprastosios kraujažolės, dirvinio bobramunio, dėmėtosios notrelės, raudonojo dobilo, trispalvės našlaitės, daržinės pienės. Beje, daugiau žydinčių augalų šiuo metu rasime dirvose, dirvonuose, mūsų daržuose ir darželiuose. Čia dar žydės svėrės, daržinės žliūgės (visų pažįstamos piktžolės) ir ne mažiau žinomas ateivis – galinsoga. Šis augaliukas per porą šimtų metų vien dėl savo ypatingo atsparumo ir gebėjimo konkuruoti su vietinėmis rūšimis paplito visoje Europoje. Galinsogos žydės iki pat žiemos, tuo metu dar užsimegs sėklos, kurios išliks daigios. 

Darželiuose dar žaliuoja ir žydi rūtos, rudeniniai astrai, prisiglaudę prie namo sienos – ratiliai ir bijūnai. Žinoma, šie žiedai gali palikti mus bet kurią dieną, ir tai turime suprasti kaip dėsningą gamtos žingsnį.
Vėlyviausi žiedai nevilioja vabzdžių – gali būti, kad jų aromatas per silpnas arba vis dar paskraidantys vabzdžiai jau nepajėgia maitintis. Tačiau jie skraido. Jeigu dieną saulė pakaitina priekinę avilio sienelę, lakoje sužvilga bičių sparnai. Ore savo mįslingus šokius dar šoka uodai, ant medžių kamienų ropoja blakės kareivėliai ir boružės.

Patys įdomiausi dabar – drugiai žiemsprindžiai. Blyškiasparniai drugeliai skraido vakarais, kai kada net per lietų ar šlapdribą atskrenda prie lango, prie gatvės žibinto. Jie įdomūs gyvūnai: skraido tik jų patinėliai, o patelės yra besparnės, panašios į paprastus, primityvius vabaliukus. Matyt, gamta savaip apsaugo jas, turinčias dėti kiaušinėlius: tarp žolių joms nebaisi vėsa ir kiti pavojai.

Didieji gamtos darbai

Gamta šiemet jau gerokai padirbėjo. Dabar galėtų atsipūsti. Augalai seniai išsėjo savo sėklas, užaugino ir po žeme suslapstė šaknis, šakniastiebius, šakniagumbius. Žinoma, gamtoje tokio dalyko kaip visiško poilsio nėra – čia visada kas nors vyksta, kasdien, kiekvieną akimirką atliekami svarbūs darbai.

Tačiau labiausiai dabar reikia mūsų darbų. Tik pasižvalgykime: antai po kaštonais nukritę lapai dar nesugrėbti, lietus priplojo juos. Kiek-vienas toks lapas „priglaudė“ bent keletą keršosios kaštoninės kandelės lėliukių, iš kurių pavasarį išsiris maži drugeliai. Jeigu dabar nesugrėbsime lapų, jų nesudeginsime ar nesukompostuosime, neapipilsime kalkėmis, pagaliau – vandeniu, ir nepaversime jų kompostu, pasmerksime kaštonus žūčiai. Tą daryti turi visi, antraip pavienės pastangos neduos laukiamo rezultato.

Dar galima šienauti seną žolę – ją kompostuoti, naudoti kraikui. Ypač tą reikėtų daryti ten, kur pavasarį deginama žolė. Jei nebus jos, gaisrai neturės kur įsiplieksti ir plisti. Tokią žolę galima panaudoti ir labai reikalingiems gamtosaugos objektams – žalčių ir kitų roplių perimvietėms – įrengti.

Nors laikas vėlokas, tačiau jeigu dar nespėjote pasodinti medelių, tą galite padaryti dabar. Beje, spygliuočius šiuo metu sodinti netgi geriau. Medelius, krūmus reikėtų sodinti lauko gale, pakelėje ar vidury lauko išskirtoje juostoje. Tokie apsauginiai želdiniai saugos drėgmę, gins nuo vėjo ir, svarbiausia, suteiks namus daugybei gyvūnų. Kai kas mano, kad tokią funkciją atlieka savaime pasisėję pavieniai medeliai. Ne, jie nėra vertingi. Gyvūnams reikia įvairių medžių, krūmų. Apsauginę juostą turėtų sudaryti lapuočių ir spygliuočių medeliai, krūmai: kadagiai, avietės, gervuogės, putinai, ožekšniai. Tikrai nereikėtų sodinti šaltalankių, raukšlėtalapių erškėčių ar sauskrūmių, kurie yra svetimžemiai. Verčiau sodinkite ir puoselėkite savo krašto augalus.

Ir dar – žiema ne už kalnų, mes lauksime į lesyklas atskrendančių paukščių. Į „žvalgytuves“ jie atpurpsi jau dabar, tad lesyklų įrengimo neatidėliokite. Kol kas neberkite daug maisto – tik tiek, kiek jiems reikia patikėti mūsų gera valia.


„Valstiečių laikraštis“, 2010 lapkričio 6, Nr. 87-88
„Paskutinės rudens godos“
Selemonas Paltanavičius



 
 

Valstybės įmonė Kazlų Rūdos mokomoji miškų urėdija, Miškininkų g. 1, LT-69421 Kazlų Rūda. Tel. (8 343) 98921, faksas (8 343) 96065, el. p. info@krmmu.lt. Įmonės kodas: 165841621. PVM kodas: LT658416219. Duomenys apie VĮ Kazlų Rūdos mokomąją miškų urėdiją kaupiami Juridinių asmenų registre. Kodas 165841621.


 

agroakademija

 

Pastatas2
 

medelyno_lentele
 

IC_lentele
 


RSS

Firefox
Tinklapis geriausiai matomas naudojant Firefox interneto naršyklę.


 
 
© Sprendimas: Rinkos Sprendimai