Dvidešimt permainų ir tvirtėjimo metų

Šeši leidinio "Miškas ir mes" klausimai generaliniam miškų urėdui Benjaminui Sakalauskui

Apie pradžią ir kelią...

Mąstant apie šį praėjusį nemažą laiko tarpą - atkurtos Nepriklausomos Lietuvos dvidešimtmetį ir valstybinės miškų žinybos vaidmenį valstybės gyvenime, norisi atsisukti atgal ir dirstelėti, kur ir kokios pradžios būta. Tai - pirmojo atkurtos Lietuvos miškų ministro profesoriaus Vaidoto Antanaičio ryžtingi žingsniai. Jo pastangomis ir pasinaudojus pažangia užsienio šalių patirtimi buvo priimti radikalūs sprendimai, lėmę, kad miškininkystės sektorius nebebūtų finansuojamas iš biudžeto. Dirbti savarankiškai ir bandyti ne tik save išlaikyti, bet ir būti naudinga valstybei - toks buvo žinybos siekis. Gyvenimas įrodė, kad tai buvo teisingas žingsnis, tačiau tuomet 1990-aisiais tai buvo labai drąsu. Vėlesniais metais atliktas reikšmingas darbas - miškų urėdijoms perduoti buvę kolūkių ir tarybinių ūkių miškai bei pradėtas miškų grąžinimas savininkams.

Ministro V.Antanaičio sumanymo tąsai galima priskirti 2001-uosius metus, kai buvo pakeistas miškų urėdijų statusas ir jos tapo valstybės įmonėmis, mokančiomis visus mokesčius valstybei.

Šiandien miškininkams priekaištaujama, jog valstybės biudžetas iš miškininkystės sektoriaus galėtų gauti žymiai daugiau pajamų. Dėl to nesiginčijama. Tačiau yra ir kita medalio pusė: nemažai Europos šalių valstybė dotuoja miškininkystės sektorių. Pvz. Saksonijoje vienam hektarui miško iš biudžeto skiriam 31 euras, Škotijoje - 77 eurai, kai kuriose kitose Vokietijos žemėse, kurių miškininkystės modelis panašus į Lietuvos - 10-20 eurų. Liaupsinamas Švedijos valstybinių miškų sektorius yra dotuojamas prisidengiant programomis per institucijas. Galima ir Lietuvoje viską, ką gauname iš miškų , atiduoti biudžetui ir iš biudžeto dotuoti miško darbus (taip siūlo kai kurie veikėjai). Tik ar nuo to bus geriau miškui? Ar visada skylėtame biudžete bus iš ko skirti dotacijas? Per 15 metų mokesčiai už gamtos išteklius padidėjo 7 kartus. Be to, darbų padaugėjo, o kirtimai sumažėjo. Valstybinių miškų vertė padidėjo daugiau nei 1,5 mlrd. litų.

Lietuvoje valstybinė miškininkystė tapo ne tik save išsilaikančia ūkio šaka, bet ir geriausiai valstybei mokesčius mokanti institucija. Dar daugiau. Miškininkai moka išteklių mokestį, tokio dydžio, koks nemokamas už kitas naudingas iškasenas. O miškai - nuolat atnaujinamas valstybės turto šaltinis.

Šiandien diskutuojama: efektyvi ar neefektyvi ši sistema? Aš manau, dabarties Lietuvos valstybinis miškų valdymo modelis vienas iš efektyviausių sistemų Europoje, nes ne tik save finansuoja, bet dar ir sumoka didelius mokesčius valstybei. Kokybiškai atliekami miškininkystės darbai. Tai, sakyčiau, stiprioji mūsų pusė.

Kitas svarbus faktorius - valstybė neperskirsto pinigų. Yra žinoma, kad tose užsienio valstybėse, kuriose mokesčiai už statų mišką patenka į biudžetą ir po to perskirstomi, miškininkystės veikla yra nuostolinga.

Apie pertvarkymus...

Per tą svarbų mūsų valstybei dvidešimtmetį miškų žinyboje išskirčiau keletą esminių pertvarkymų, kurie, mano manymu, turėjo teigiamos įtakos žinybos plėtrai ir miškų ekonomikai. 1996 metais buvo panaikinta Miškų ministerija ir įkurta Generalinė miškų urėdija, pervarkytos centrinės struktūros. 2010-ųjų vasaros škvalas nejučiom mintimis privertė grįžti į 1993-uosius, kai miškai irgi buvo pilni vėjovartų. Miškų ministerija laikėsi pozicijos: tvarkant vėjovartas, kartu kirsti ir metinę biržę. Pasekmių ilgai nereikėjo laukti - lėtai šalinant vėjovartas, prisiveisė kinivarpų, suprastėjo medienos kokybė, sumažintas miškų naudojimas vėlesniais metais. 1995 metais šalyje miško buvo iškirsta dukart daugiau nei 1990-aisiais. Tačiau valstybė pelno iš to neturėjo. Medienos perteklius vertė kai kurias miškų urėdijas prekiauti su abejotinos reputacijos pirkėjais, todėl miškininkystės sektorius patyrė per 20 milijonų litų nuostolių.

Apie lūžį...

Lūžis įvyko 2001 metais, kai buvo priimtas Miškų įstatymas, įsteigtos valstybės įmonės - miškų urėdijos. Buvo aiškiai atskirtos miškų politikos formavimo ir ūkinio reguliavimo funkcijos. Pažangiu modeliu reikėtų laikyti ir nepriklausomos kontrolės sistemos, perkeltos į Aplinkos apsaugos departamentus, sukūrimą, nacionalinių parkų miškų perdavimą miškų urėdijoms. Manau, prasidėjo pažangus laikotarpis tiek investicijų, tiek pertvarkos prasme, nes iki tol visa miškininkystės sistema skendėjo milijoninėse skolose.

Šiuo laikotarpiu pradėjome atsikratyti medienos perdirbėjų skolų. Jos siekė apie 46 milijonus litų. Mažindami gamybos sąnaudas, nusprendėme uždaryti lentpjūves, dėl kurių miškų urėdijos kasmet turėdavo apie 3-4 milijono litų nuostolių. Teko griežtinti darbą mūsų sistemoje ir su kai kuriais pramoninkais, pripratintais prie išskirtinių sąlygų. Jų savivalė atsakingų darbuotojų buvo toleruojama, leidžiama ilgai neatsiskaityti už įsigytą medieną. Pertvarkos davė rezultatų - skolos per trejus metus sumažėjo iki 5 milijonų litų.

2006-aisiais pagal griežčiausią tarptautinį sertifikavimo standartą sertifikavome visus valstybinius miškus. Dar ir šiandien neretai patylomis bandoma prikaišioti, ar reikėjo leisti lėšas?

Visų pirma galvojome ne tik apie save, bet ir apie medienos perdirbėjus, kurie, beje, šią idėją pirmieji ir iškėlė. Mat sertifikuotą medieną galima lengviau parduoti, ji paklausi daugelyje pasaulio vietų. Štai pavyzdys: kaimyninei Latvijai sustabdžius tarptautinį sertifikatą, jų verslininkai sužiuro į Lietuvą. Latviai perka, nors ir nedidelius kiekius medienos, tačiau su sertifikavimą įrodančiais dokumentais.

Taigi šiandien galime bendraujant su visuomene teigti, kad mūsų miškai tvarkomi pagal tarptautinius standartus, pasaulyje priimtus ūkininkavimo principus bei metodus.

2007-aisiais buvo nuspręsta valstybinius miškus įregistruoti. Tai -vėl atsakingas darbas ir didelės išlaidos, kurių nuo 1994 metų ankstesnė miškų žinybos vadovybė nedrįso imtis. Čia galima įtarti ir buvus motyvuoto delsimo. Įregistruojant miškus aptikta, kad, antai, vien tik Vilniaus miškų urėdijoje „dingo" apie 200 hektarų valstybinių miškų - iš viso užfiksuota beveik 400 ,,prapuolimo,, atvejų. O žinant vieno aro kainą Vilniaus priemiesčiuose, galima tik įsivaizduoti „dingimo" scenarijus, bei technologijas. Ne ką atsiliko ir Kupiškio miškų urėdija, nepasižyminti nei vaizdingais sklypais prie vandens telkinių, nei priemiesčio plėtimu. Kodėl, tarkime, Kretingos, Šilutės ir kt. miškų urėdijose, kuriose žemė ir miškas itin paklausūs, tepasitaikė vos keli miško „dingimo" atvejai? Atsakymas aiškus - viskas priklauso nuo vadovų pozicijos.

Permainos miškininkystės sistemoje pasiektos nelengvai. Šiandien galiu pasidžiaugti, kad joms pritarė dauguma miškų urėdijų vadovų. Laikas parodė, kad jie buvo teisūs.

Apie verslą...

„Lietuvos medienos perdirbimo pramonei trūksta žaliavos" - vis dar girdėti kai kurių pramonininkų aimanos. Tačiau tiek, kiek reikia vietinei medienos perdirbimo pramonei, Lietuvoje žaliavos pakanka. Iš Lietuvos valstybinių miškų žaliavos eksportuojama tik 13 proc., t.y. 3-4 kart mažiau nei Latvija ir Estija. Problema, sakyčiau, ta, jog kai kurie mediena prekiaujantys verslininkai su nostalgija prisimena 1995 - 1999 metus, kai už įsigytą medieną nereikėdavo iškart mokėti, arba, imitavę bendrovės bankrotą, ir iš viso nesumokėdavo. Toks nuolaidžiavimas atskiriems verslininkams sąlygojo tai, jog tuo laikotarpiu medienos versle susiklostė išties nenormali situacija. Medienos kaina Lietuvoje yra 7-10 proc. mažesnė nei aplink mus esančiose valstybėse. Natūralu, jog medienos perdirbėjai nori pasiekti kuo mažesnių kainų. Bet užuot vaikščioję po įvairiausių valdžios institucijų kabinetus, turėtų pasvarstyti, kaip efektyvinti savo gamybą. O mums, valstybiniams miškininkams, svarbūs valstybės ir verslo interesai. Mes patikėjimo teise valdome valstybės turtą ir esame už jį atsakingi.

Šiandien apie pusė Lietuvos privačiuose miškuose iškertanos medienos parduodama užsienyje. Kodėl jos neperka aimanuojantys dėl medienos stygiaus pramonininkai? Jie nenori už medieną mokėti rinkos kainų.

Džiugu, jog pastaruoju metu medienos pardavimas vyksta sklandžiai ir skaidriai. 2011 metais planuojame pradėti prekiauti pasitelkiant elektronines sistemas.

Apie pažangą...

Per atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės dvidešimtmetį pavyko ne tik modernizuoti visus medelynus, kurie turi tai, ko reikia geros kokybės sodmenims išauginti, bet ir aprūpinti miškų urėdijas šiuolaikiška technika. Galime pasidžiaugti turintis dešimtys modernių medienos kirtimo ir traukimo mašinų. Tačiau turėjo praeiti bemaž dešimt metų, kol sugebėjome įrodyti, jog tokia strategija bei taktika pasiteisina. Šiandien mes galime su rangovų organizacijomis varžytis kaip lygūs su lygiais, pagaliau niekas urėdijoms nebegali diktuoti medienos ruošos kainų. Be to, operatyviai galime tvarkyti vėjavartas.

Manau, konkurencinės taktikos reikia laikytis ir ateityje. Šiandien rangovai vis dar nudirba apie 70 procentų visų darbų miškuose. Todėl turėtume ir ateityje pirkti daugiau naujos technikos (iki 50 proc. darbų), kad galėtume konkuruoti.

Miškų žinyboje pradėta diegti informacinė sistema, kompiuterizuojama girininko darbo vieta. Deja, šios permainos vyksta per lėtai, stringa ir centralizuotos informacinės sistemos diegimas.

Decentralizuotas valdymas turi daug privalumų. Sudaromos sąlygos vietos iniciatyvoms pasireikšti, tačiau ne visuomet jomis pasinaudojama, pvz., ugdant jaunuolynus, sudarant želdinimo projektus ir kt. Kiekviena miškų urėdija gali gauti maksimalią ES struktūrinių fondų paramą.

Europos Sąjungos lėšomis pradėta iš esmės pertvarkyti ir priešgaisrinę sistemą. Dabar jau keliose urėdijose miškus nuo gaisrų saugo ne per karščius gaisrų sekimo bokštuose budintys darbuotojai, o elektronika. Vien į medelynų modernizavimą papildomai investuota per 60 mln. litų, tiek pat į apleistų miško kelių tvarkymą. Didelės investicijos skirtos miškininkystės darbų modernizavimui.

Gyvenimas padiktavo, jog ieškant racionalaus miškininkystės valdymo modelio, - būtina optimizuoti darbuotojų skaičių. Daugiau nei prieš dešimtmetį miškininkystėje dirbo 14 tūkstančių darbuotojų, šiandien dirba 4 tūkstančiai. Panašiai tiek dirba ir kaimyninėje Lenkijoje.

Apie krizę ir reorganizaciją...

Krizė miškininkams smogė skaudžiai. Bet jos padariniai mums nebuvo tokie skausmingi, kaip tikėjosi mūsų nedraugai. Jei krizė miškininkus būtų užklupusi netikėtai, manau, būtume suteikę džiaugsmo besigviešiantiems didžiulio valstybės turto - miškų. Kalboms apie neefektyvią miškų urėdijų veiklą būtų peno. Pirmieji, dar 2008 metų rugpjūčio mėnesį pasitvirtinome krizių valdymo planą, kuris vėliau buvo nedaug pakoreguotas. Tų sričių, kurių finansavimą buvo galima sumažinti be skriaudos miškui, ryžtingai sumažinome. Mažinome mūsų atlyginimus, sumažinome nepirmaeiles išlaidas, tačiau reikiamas lėšas skyrėme medelynams, miškų ūkio darbams, neleidome išdraskyti priešgaisrinės sistemos. Dabar visuomenė mato, jog miškininkystė ne žlunga, o dirba efektyviai.

Pastarieji dveji metai kupini kalbų apie miškų reorganizavimą, viešai ir paslapčia svarstomi įvairūs pertvarkos projektai, siūlomos gerai veikiančios sistemos išdraskymo metodikos (tendencingus siūlymus teikia ir kai kurie miškininkai). Visuose siūlymuose įžiūriu lobistų užmačias. Ne valstybei to reikia, jos vardu tik prisidengiama. Kai kam norėtųsi pasišildyti rankas prie dar neišparceliuoto valstybės turto. Pripažinkime, kad ir kaip skaudu tai būtų, tačiau neretai turto pardavimas Lietuvoje nevyko. Vyko turto parceliacija. Kiek naudos iš to valstybė turėjo, dabar matome. Pavyzdžiui, už miesto žemę nebėra kuo kompensuoti. Žmonės už turėtą žemę galėjo gauti kompensaciją turtu, bet turto nebėra. Liko tik milijardinės vertės valstybiniai miškai.

Apie miškų ūkio reorganizavimą daugiau postringauja lobistai, atstovaujantys užsienio verslui. Akivaizdu, kad verslas Lietuvoje pinigų stambiems pirkimams neturi. Todėl kooperuojamasi.

Manau, kad didžiąja dalimi nuopelnus, jog mūsų miškai dar neišparceliuoti, vertėtų priskirti ir iki šiol dirbusiems kai kuriems ministrams, Seimo Aplinkos komitetams, Seimo nariams, kai kurioms visuomeninėms organizacijoms.

Galima pasidžiaugti, kad didžioji dauguma miškininkų, miškų urėdijų vadovų ir specialistų dirbo atsakingai ir gerai suvokdami esančią situaciją.

Parengta pagal GMU informaciją


 
 

Valstybės įmonė Kazlų Rūdos mokomoji miškų urėdija, Miškininkų g. 1, LT-69421 Kazlų Rūda. Tel. (8 343) 98921, faksas (8 343) 96065, el. p. info@krmmu.lt. Įmonės kodas: 165841621. PVM kodas: LT658416219. Duomenys apie VĮ Kazlų Rūdos mokomąją miškų urėdiją kaupiami Juridinių asmenų registre. Kodas 165841621.


 

nemokamos konsultacijos

 

agroakademija

 

Pastatas2
 

medelyno_lentele
 

IC_lentele
 


RSS

Firefox
Tinklapis geriausiai matomas naudojant Firefox interneto naršyklę.


 
 
© Sprendimas: Rinkos Sprendimai